Nutįsusi klientų eilutė prie “Cafe Central” durų manęs neatgrasė nuo laukimo. Kaip tik sustiprino viltį, kad pravėrus duris laukia kažkas ypatingo. Ir iš tiesų – laukti buvo verta. Įžengus per duris patenki į 19 amžiaus pabaigą, o gal į 20 pradžią arba vaizdą, kurį atpažįstame iš filmų apie nenuilstantį detektyvą Puaro. Marmuro kolonos, remiančios skliautuotas lubas, senovinė stiklo vitrina su laukiančiais “savo valgytojo” pyragaičiais, baltomis staltiesemis dengti stalai ir padavėjai, elegantiškai zujantys po salę. O labiausiai netikėta interjero detalė – priešais duris sėdinčio vyro skulptūra. Iš pažiūros kiek “kvepianti” kiču, kiek aptrupėjusiais dažais ir lyg nederanti prie aplinkos. Bet pasirodo ji čia neatsitiktinai ir tai dalis kavinės istorijos:) .
Turistai ir vietiniai į “Cafe Central” dažniausiai užsuka dėl kavos ir nuostabių desertų, o pusryčiams, mano galva, tai ypatingai tinkama vieta. Platus pasirinkimas ir autentiška aplinka. Paklausite ar visi šie skrandžio malonumai brangus dalykas? Priklauso, ką pasirinksite iš meniu. Pvz. sočių klasikinių Vienos pusryčių kaina – 13,50 Eur, didelis austriško melanžo puodelis (Vienos vizitinė kortelė) apie 6 Eur, o skaniai atrodantis pyragėlis iš vitrinos – 6,50 Eur.
Prieš pusantro šimto meto įsikūrusi kavinė turi nepaprastą istoriją, kaip ir čia apsilankę klientai. 1857 m. imperatorius Pranciškus Juozapas I (imperatorienės Sisi sutuoktinis) nusprendė išvystyti Vienos senąją miesto dalį. Todėl 1860 m. architekto Heinrich von Ferstel dėka, Strohgasse gatvėje iškilo banko ir biržos pastatas – „Palais Ferstel“. Prabėgus 6 metams, jo pirmąjame aukšte, broliai Pachai atidarė kavinę „Central“, kuri greitai tapo magnetu ne tik aukštuomenei bei pasiturintiems piliečiams, bet ir mokslininkams, menininkams, politikams ir rašytojams. Trumpai tariant, kavinė greitai nurungė konkurentus ir tapo labai populiaria vieta mieste.
Leibas Bronšteinas (arba Levas Trockis) buvo nuolatinis kavinės „Central“ lankytojas, kaip ir jo bendramintis Vladimiras Iljyčius Uljanovas (arba Leninas). Trockis gyveno Vienoje nuo 1907 iki 1914 m., tad čia dažnai apsilankydavo. Amžininkai savo prisiminimuose piešia tokį paveikslą: “Trockis ir Viktoras Adleris (Austrijos socialistų partijos įkūrėjas) karštai diskutuoja prie vieno stalo, o prie kito Leninas su Stalinu derina revoliucinių manifestų tekstus (arba kitaip sakant – “gamina opiumą liaudžiai”).
Dvidešimtajame amžiuje „Café Central“ įžymių lankytojų dar padaugėjo, kaip beje ir turistų. Dramaturgas ir rašytojas Alfred Polgar net sukūrė „Café Central teoriją“, bandydamas išsiaiškinti, kas traukia čia susirinkti žmones: „Jei visi apie šią kavinę susiję anekdotai būtų sumalti, sudėti į distiliavimo kamerą ir pakaitinti dujomis, susidarytų sunkios, vaivorykštės dujos, silpnai kvepiančios amoniaku: vadinamas „Cafe Central oras…”. Be to jis “išrado” terminą „Centristas“, reiškiantį save patį bei kitus nuolatinius svečius. Jis teigė: “Centristas parazituodamas gyvena iš anekdoto, kuris sklinda apie jį. Tai yra pagrindinis, esminis dalykas.” Visa kita, jo egzistavimo faktai – parašyta smulkiu šriftu, papildymai ir pagražinimai, kuriuos taip pat galima praleist.
Kavinė „Café Central“ nustojo egzistuoti 1943 m. Pastatas „Palais Ferstel“ išgyveno antrąjį pasaulinį karą. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo pasiūlyta jį paversti biurų ir prekybos kompleksu. Darbai prasidėjo 1978 m. ir po 4 metų, stiklu dengtame arkiniame kieme, duris vėl atvėrė „Café Central“. Jos atgimimą paspartino populiari, to paties pavadinimo, Austrijos televizijos pokalbių laida. Spalio 30 d. „Café Central“ grįžo į savo pirmines patalpas. 2001 m. filantropas, Karlas Wlaschek, įsimylėjo senąjį Vienos Kaffeehaus ir nusprendė atlikti išsamų atnaujinimą. Po metų ji vėl atvėrė duris.
Tačiau nė vienas iš jų nėra garsiausias „Café Central“ klientas. Ši garbė atitenka Peter Altenberg, turtingos Austrijos žydų šeimos palikuoniui ir tų laikų ,,extraordinary bohemos“ atstovui. Jis išgarsėjo Vienoje, kai išleido savo knygą, aprašydamas pastebėtus fragmentus iš įprasto gatvės gyvenimo. Didžioji dalis jo kūrinių parašyta lankantis įvairiuose Vienos baruose bei kavinėse, tad amžininkų jis pramintas kabaretų ir kavinių poetu. Visgi mėgstamiausia buvo „Café Central“. Čia jis buvo įsirengęs darbo vietą – turėjo nuolatinį staliuką, kur užsiimdavo kūryba. Tad nekeista, kad asmeninis paštas atkeliaudavo jam būtent į “Cafe Central”.
Altenbergui, kaip ir daugeliui menininkų, nuolat trūko pinigų, bet jis turėjo puikią gamtos dovaną – meną bendrauti. Jis greitai susirasdavo draugų, įtakodavo mecenatus ir įtikindavo kitus sumokėti už jo maitinimą, šampaną, net už būsto nuomą. O skolas sugrąžindavo mainais už savo talentą, sąmojį ir žavesį. Daugelis amžininkų jį laikė „bohemos bohema“. Nukarusiais ūsais, apsirengęs odine striuke, o kojas basnirčia įsispyręs į klumpes, kurias nešiodavo ir žiemą, ir vasarą- taip atrodantis Altenbergas įžengdavo į puošniąją “Cafe Central”. Būtent toks, natūralaus dydžio, pavaizduotas sėdintis prie įėjimo.
Kitas nuolatinis lankytojas buvo Karlas Krausas, leidėjas bei rašytojas. „Café Central“ taip pat buvo jo darbo vieta. Kaip pasakoja savo veikale “Pro Domo et Mundo”, aptarnaujančiam personalui jis keldavo labai specifinius reikalavimus: „Sėdėjimas prie stalo vienam, nepatenkina mano vienatvės poreikio. Aplink turi stovėti tuščios kėdės. Jei padavėjas atitolina kėdę, ant kurios niekas nesėdi, iš karto pažadina mano bendruomeniško prigimtį. Todėl negaliu gyventi be tuščių kėdžių”.
Daugelis mūsų patirčių, įdomių faktų ir tikrų istorijų sugulė į maršrutus po Europos miestus ir regionus. Bet to nepakako – norėjome juos suskaitmeninti, įgarsinti ir padaryti patogesnius keliautojams. Taip atsirado lietuviškai kalbanti programėlė GUIDE 24/7. Šiandien turime jau 18 paruoštų maršrutų su lankytinų vietų įtraukiančiomis istorijomis, rekomendacijomis bei rašytine informacija, kuri laukia keliautojų. Parsisiųsti programėlę gali NEMOKAMAI iš Google Play (bit.ly/3Xs12He) arba App Store (bit.ly/46eGgyW).
Keliaukite laisvai, išmaniai ir įdomiai!
Su linkėjimais,
Inesa.